„Kai prieš 22 metus Chosė atėjo pas mane prašyti darbo, nežinojau, kokį darbą jam pasiūlyti. Mano įmonė buvo nedidelė, joje dirbo ne daugiau kaip šeši darbuotojai. Į mane kreipėsi kaimynas, kuris papasakojo apie sunkumus, su kuriais susiduria Chosė šeima, ir paklausė, ar turėčiau darbo, kad galėčiau jį priimti. Sujaudintas šeimos sunkumų, sutikau, nors ir nežinojau, kokias užduotis galėčiau paskirti žmogui, turinčiam tik vieną ranką ir dirbančiam labai fiziškai sudėtingoje srityje. Tačiau tuomet Chosė parodė nepaprastą gebėjimą prisitaikyti, greitai pritaikydamas savo užduotis. Prisitaikydamas prie darbo vietos, jis sugebėjo per trejus metus išmokti tai, kam paprastai reikia šešerių metų, kad apmokytų grafiką.”

„Pedro buvo kitoks, jis daug jaunesnis, jis pradėjo stažuotę, nes vietos organizacija labai primygtinai reikalavo, kad mes jį integruotume. Mes suteikėme jam galimybę, o jis savo ruožtu kasdien mums rodo savo pavyzdį ir primena, kad visus sunkumus ir apribojimus galima įveikti solidariai ir atsidavus.”

„Per pirmuosius metus Chosė išmoko ir sukūrė būdų, kaip įveikti savo apribojimus, pritaikė sąveiką su mašinomis naudodamas gumytes ir tobulino savo įgūdžius. Vienintelis būtinas prisitaikymas buvo duoti jam laiko išmokti amatą savaip. O pasiekęs šį tikslą, jis tobulino savo įgūdžius iki meistriškumo”.

„Chosė palaiko gerus santykius su kolegomis ir su manimi. Šie santykiai atspindi ryšį, kurį stengiuosi palaikyti su visais savo įmonės darbuotojais – tai abipusė pagalba, bendradarbiavimas ir pažintis, taip pat reiklumas, profesionalumas ir kokybė.”

„Mūsų kelionėje su „Pedro” paslaugų teikėjo parama buvo labai svarbi, jis visada buvo pasiekiamas vos paskambinus telefonu, užmezgant didelio pasitikėjimo ir sąžiningumo santykius. Šis tarpininkavimas labai svarbus man, mums, darbdaviams. Reikalinga ši garantija, kad neliksime „pakibę”, jei kas nors nutiks ne taip.”

„Po visko, nepaisant kelyje pasitaikiusių sunkumų, atlikę pradinę stažuotę, pasirašėme sutartį su Pedro dėl remiamojo įdarbinimo atviroje rinkoje. Pagal šią sutartį mokame jam atlyginimą kaip ir kitiems savo darbuotojams, tačiau dalį šio atlyginimo finansuoja valstybinės įdarbinimo tarnybos. Šį procentą nustatė nepriklausoma organizacija – ji įvertino jo neįgalumo laipsnį pagal darbovietės užduotis ir Pedro veiksmingų gebėjimų atitikimą. Dėl to buvo nustatytas 50 proc. neįgalumas, o tai reiškia, kad valstybė finansuos 50 proc. darbo užmokesčio.

„Vertiname José dėl jo stabilumo ir perfekcionizmo. Grafikos pasaulis nuolat atsinaujina, o mano vidinė politika – skatinti visos komandos universalumą ir nuolatinį įgūdžių atnaujinimą. Manau, kad José yra nepakeičiamas. Jo perfekcionizmas gaminant apdailą laikomas išskirtiniu. Ir jis yra neprilygstamas savo vaidmenyje, įveikdamas savo negalią, kuri mūsų akimis žiūrint, yra neegzistuojanti. Nuoširdžiai tikiuosi, kad jis ir toliau tęs savo gerą darbą per likusius aktyvios veiklos metus, o paskui pelnytai išeis į pensiją.”

„Tikrai tai pakartočiau. O savo kolegoms darbdaviams, kurie svarsto apie neįgaliųjų įdarbinimą, rekomenduoju įveikti pirmąjį įspūdį. Yra daug neįgalių žmonių, kurie yra labai kompetentingi, ir tai leidžia mums įveikti ekonomizmą, daro mus žmonėmis. Reikia pažinti žmones, žinoti jų problemas, palaikyti juos, atsidurti jų vietoje ir vertinti problemas iš perspektyvos, stovėti kojomis ant žemės. Tikiuosi, kad mūsų įmonėje, kaip ir bet kurioje kitoje įmonėje, nepriklausomai nuo atvejų ir gebėjimų įvairovės, komandos produktyvumas padidėja įtraukus neįgalų elementą – ir žmogiškuoju požiūriu tai verčia mus visus augti. Ateityje tikiuosi stabilumo ir tęstinumo.”